šutulas

šùtulas sm. (1) 1. mušimas, pyla: Davė to šùtulo – ir prisipažino vogęs Žd. Gausi šùtulo – tu tik neklausyk! Mžk. 2. scom. žr. 2 šutulis: Tas muno žentas šùtulas buvo, šùtulas ir paliko Vkš.

◊ į šùtulą mèsti mušti, perti: Mẽta į šùtulą vaikuo, bet nėko nepadeda Trk.